Vaiko savarankiškumo ugdymas

Vaiko prieraišumas ir savarankiškumas. Tai priešingos sąvokos. Motina skundžiasi: „Jis kelia skandalą kiekvieną kartą, kai aš einu iš kambario". Negalvokite, kad jis įgijo blogą įprotį. Tiesiog vaikas auga ir vis aiškiau supranta, kaip jis prisirišęs prie savo motinos. Dėl to jums kartais būna nepatogu, tačiau tai geras požymis. Vaikas nors ir suvokia, kad labai prisirišęs prie motinos, bet viską nori daryti savaip, tyrinėti naujas vietas, susipažinti su naujais žmonėmis.

Pasižiūrėkite, ką daro šliaužiojantis vaikas, kol jo motina plauna indus virtuvėje. Iš pradžių jis susidomėjęs žaidžia su puodais ir keptuvėmis, paskui jam nusibosta ir jis ima tyrinėti valgomąjį. Landžioja po stalu ir kėdėmis, rankioja šapus, laižo juos, atsistoja ir įsikabina į komodos rankenas. Po kurio laiko jis vėl pasiilgsta draugijos ir grįžta į virtuvę. Taigi kartais jis nori būti savarankiškas, kartais ieško prieglobsčio ir taip stengiasi patenkinti abu šiuos poreikius. Po kelių mėnesių vaikas ima drąsiau ir ryžtingiau eksperimentuoti ir tyrinėti. Jam vis dar labai reikia motinos, bet jau ne taip dažnai. Jis darosi vis savarankiškesnis, tačiau drąsus yra tik dėl to, jog žino, kad bet kuriuo momentu jam padės motina.

Noriu priminti, kad savarankiškumui ugdyti labai svarbu ne tik laisvė, kurią jūs suteikiate vaikui, bet ir įgimtas savisaugos jausmas. Kai kurie žmonės tai įsivaizduoja atvirkščiai. Jie bando „ugdyti" savarankiškumą, ilgai palikdami vaiką vieną kambaryje, net kai jis verkia iš baimės ir šaukiasi motinos. Aš manau, kad prievartos metodai niekada nebūna vaisingi.

Taigi vienerių metų vaikas stovi kryžkelėje. Jeigu netrukdysite, jis pamažu darysis savarankiškesnis ir nebijos bendrauti su pašaliniais žmonėmis (ir suaugusiais, ir vaikais), labiau pasitikės savimi, bus gyvybingesnis. Bet jeigu kliudysite vaikui bendrauti su žmonėmis, nuolat apie jį šokinėsite, jis prisiriš prie mamos sijono, drovėsis svetimų žmonių, bus užsidaręs. Apie kokį nors savarankiškumą negalės būti ir kalbos.

Nelaikykite išmokusio vaikščioti vaiko vežimėlyje. Palikite vežimėlį, eidami pasivaikščioti. Nebarkite vaiko, jeigu jis susitepa,— taip ir turi būti. Geriausia vaikščioti saugioje vietoje, kad nereikėtų vaiko visą laiką ganyti, kad jis galėtų žaisti su kitais vaikais ir priprasti prie jų. Jeigu jis randa nuorūką, tučtuojau iš jo atimkite ir sudominkite vaiką kuo nors kitu. Neleiskite jam valgyti smėlio ir žemių, kad nepakenktų virškinimui ir kad jis neužsikrėstų kirmėlių kiaušinėliais. Jeigu vaikas viską kiša į burną, duokite jam kietą sausainį arba kokį nors švarų daiktą kramtyti. Laikydamos vežimėlyje sveiką ir mokantį vaikščioti vaiką, apsaugosite jį nuo nelaimingų atsitikimų, bet silpniau vystysis jo fizinės ir dvasinės galios.

Neverskite vaiko būti manieže. Vieni vaikai mielai žaidžia manieže iki pusantrų metų, o kiti jau nuo 7 mėnesių jį laiko kalėjimu. Dauguma vaikų patenkinti jame žaidžia, kol išmoksta vaikščioti, t. y. maždaug iki 15 mėnesių. Aš patarčiau išleisti vaiką iš maniežo, kai jam ten pasidaro neįdomu. Tik nepagalvokite, kad jį reikia išleisti tuoj pat, vos pradeda zurzti. Duokite vaikui ką nors nauja, įdomaus, ir jis dar valandą čia linksmai žais. Vaikai „išauga" maniežą pamažu. Iš pradžių vaikui pasidaro nuobodu tik ilgai jame pabuvus. Paskui jam vis greičiau ir greičiau įgrįsta šis narvas. Gal tik po kelių mėnesių jis pradės bodėtis maniežu. Tučtuojau išleiskite vaiką iš šio „kalėjimo", kai jis visiškai nenorės jame būti.